BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Finito la komedia

Vakar nusprendžiau, kad pribrendo laikas pereiti į kitą savo gyvenimo etapą.

Iki.

Rodyk draugams

Tu nepatikėsi, bet tai tau!

Leiskit man dar minutėlei grįžtį į praėjusios nakties sapną ir taip šiltai ir jaukiai įsitaisyt jo glėbyje. Užmerkus akis, rodos, vis dar jaučiasi jo kvėpavimas ir šiltas kūnas, tačiau atsimerkusi nieko nematau. Tu buvai toks tikras, toks mielas, toks MANO. Jei pamatyčiau tave dabar prieš save, vargu ar neištirpčiau. Kaip tos snaigės ant mūsų veidų… Atsiminiau mūsų jaukų šeštadienį kavinėje, su daug vyno. Murrr… 

Taip, šian aš sentimentali :)

Rodyk draugams

Ir visai tai ne depresija

Šąla rankos ir kojos. Pagalvojau, kad mirštu. Bet, pasirodo, nifiga. Šaltas velnio gėrimas padarė savo. Ir vėl viena. Išsilakstė visi, net mano princas nuėjo į kitą kambarį miegot supratęs, kad šian aš beviltiška (agham, kaip vakar, užvakar, užužvakar, užužužvakar…). Rakštis subinėj ir ta ne taip skaudžiai duria. Tik kvailas katinas vėl glaudžiasi. O juk aš jos net nenorėjau… Dabar ji man vienintelė. Dabar. Kol neišaušo kitas rytas ar neatėjo kita valanda, kai vieninteliu laikysiu jau kažką kito. Šian valandą prašnekėjau telefonu su savo buvusia best friend (pastarąjį kartą mačiau ją prieš gerus 5 metus), sutarėm susitikti, kai važiuosiu į gimtinę. Sakėm apraudosim jos senuosius namus, pažadėtąjį kalną ir kitus užkampius, kuriuos kažkada laikėm savo gyvenimu. Apraudosim su keliom pakuotėm sidro ir visais mūsų chebroj dalyvavusiais veikėjais, kuriuos tik sutiksim kelyje (atimkit kas nors iš manęs mano būsimos mašinos raktelius!!!). Tą valandą aš jaučiausi laiminga.

O dabar apsišikit visi. Visi alei vieną. Gal man patinka vienatvė, gal man jo reikia.

Rodyk draugams

Apie bedugnes

Užmerkiu akis ir jaučiu kaip man iš po kojų dingsta žemė. Ne, net nedingsta, o pati žengiu tvirtą žingsnį bedugnės link. O tada krentu, krentu. Ir nėra jokio riksmo, tik abejingas mano žvilgsnis, kuris reiškia didelėm raidėm išraitytą MAN VISKAS VIENODAI. Protas suvokia, kad dugno pasiekt nevalia, bet kiekviena diena kalba kitaip. Nelyskit - įgelsiu. Ir gelsiu skaudžiai. Kaltinu tą nelaimingą rugpjūčio dieną, kurios nenoriu atsimint, bet kurios niekada nepamiršiu. Kaltinu tą dieną, nes savęs kaltint man neužtenka jėgų. Silpnavalė. Nuo tada aš kiekvieną vakarą krentu. Dabar tai vyksta ir dienomis. Sako nelaimės po vieną nevaikšto…  Dar sako, kad viskas praeis. O taip! Visada viskas praeina.

Nereikia ir pasaulio stabdyti, kad iš jo išlipčiau. Aš ir taip viena. Kaip koks atsiskyrėlis. Ir tik katinas glaudžiasi, sukelia beprasmį juoką ar skaudžiai dreskia rankas. Taip, ji pas mus jau mėnuo, o tapo MANO. Su manim miega, su manim eina rytais į vonią praustis, su manim persodina gėles ar tvarko kambarius. Kartais jaučiu kaip ji prisiglaudžiusi spinduliuoja ramybe, tada atrodo, kad aš esu visas jos gyvenimas. Mano princas pradėjo manęs bijoti, nes aš nebemoku su juo gražiai kalbėti. Greit nebemokėsiu su niekuo gražiai kalbėti. Net darbe darausi beviltiška. Šian pagailo kolegos, kuris per pietus norėjo palaikyti kompaniją, o aš praskaičiau laikraštį ir keliais tuščiais žodžiais atsakiau į jo žodžius… Bet visgi dar moku dirbtinai šypsotis…

Katė nuėjusi prie neseniai persodintos citrinos, mirko savo leteną lėkštutėje su vandeniu ir kai ji sušlampa - nulaižo. Kvailutė, juk turi ko gerti savo indelyje.

Psichiškai nesveika aš. Prisirišau net prie savo mašinos, kurią dėl gedimo reikia parduoti. Negalima prisirišti prie daiktų. Nors su ja mes abi daug patyrėm.

Ne man pasaulis surėdytas. Negaliu aš čia gyvent. Nesuprantu materialumo ir danguje nykstančios žvaigždės man reiškia pasaulio pabaigą. Nebeatpažįstu aš ir savojo pasaulėlio, kuris kartais taip supyksta ir nebeįsileidžia manęs vidun. Tada jaučiuosi kaip Titanike - patekusi už borto. Nors ten, šaltam vandeny, tokių buvo daug, o aš viena.

Ir vėl krentu, krentu… Nenoriu atsimerkt, nes kristi gera.

Rodyk draugams

Nebėr Tavęs… Nors manyje gyvensi Amžinai

 

 

Nebėr Tavęs… 

O buvai visas mano gyvenimas.

Ir liko tik kruvina širdis. Į kurią dar vis kažkas bado kreiviausią peilį…

Ir nebėra prasmės dėl nuvažiuotų kilometrų žviegiančiu balsu… Ar naktimis vis dar krentančių ašarų…

Niekada nepamiršiu Tavęs… Niekada nepamiršiu paskutinio tavo žvilgsnio…

Vis dar negaliu rašyti apie Tave nejaučiant to gumulo gerklėj. Vis dar negaliu negalvoti apie gyvenimo beprasmybę Tavęs netekus…

Rodyk draugams

Šviesoforai

Einu, einu aš šian, ausinės ausyse plyšauja nuo Nokioj prirašytos muzikos (gėris tos atminties kortelės) ir kaip geras eismo dalyvis nepatingiu apsidairyt, kai tik noriu žengt metalinio transporto juoston. Mėgstu prie šviesoforų sustot ir palaukt tikrosios žalios spalvos (jokių mirksinčių ar geltonų). Nu ir ką, man taip žygiuojant mane sustabdo ryškiai deganti Raudona pėstiesiems. Aš spoksau į ją, ji į mane, o žmonės aplink pradeda eit į gatvę… Vienu metu net nusipurčiau, pagalvojau, kad užmigau stovėdama ir nepamačiau kaip užsidegė Žalia, bet pasirodo tebedega Raudona. Stoviu aš (nu tikrai durna pasijutau) ir suvokiu, kad jie visi taip labai kažkur skuba ir eina per Raudoną todėl, kad nėra arti važiuojančių mašinų (būdama vairuotoja labai pykstu ant tokių “keliautojų”, nes jie dažnai neapskaičiuoja savo galimybių), nu ne esmė. Labiausiai tai mane supykdė kažkokia Motina už rankos tempdama kokių 4-5 metų vaiką… Taip, vaikučiai, mokykitės! Eikit per Raudonas, kad pakliūtumėt į per žinias rodomas avarijas, o tada pro tvarščiais švytinčiomis akimis padėkokit tiems, kurie tai parodė. Ne pirmą kartą jau tokius dalykus matau… Kažkada stovint sankryžoje Mentas irgi panašų “pavyzdį” rodė, tą kart stovėjo du maži pypliai su už save didesnėmis kuprinėmis ir viens į kitą žvalgėsi nesuprasdami kodėl TAS eina per Raudoną. Man negaila, prašom. Bet po to neraudokit kruvinom ašaros savo mažylius laidodami. Niekur mes nenuskubėsim…

P.S.

Šian užturėjau puikią dieną su pustuščia paežere, kažkokio žurnalo skaitymu, žiogų muzikos klausymu ir mažų skruzdėlyčių palakstymu po nuogas mano kojas. Ir vienai degintis visai smagu. Noriu rūkytos žuvies.

Rodyk draugams

Draugai

“Wish I Was You Lover” dainuoja mano Winampas su Pionner-3 snukeliu. Kas čia man dėl tų Pionierių pasidarė - neseniai mašiniukui atostogų proga padovanojau Pionierių, o va Winampas, tai kažkaip stebuklingai pats toks patapo (arba niekada nežiūrėjau kas ant jo išpaišyta :D). Ne esmė, svarbu dainuotų, o traukia abu kaip reikalas (chmmm, reik prisirašyt naujų diskų, nes radija dėl ksenonų mašinoj veikia tik išjungus variklį… (PIRMAS DARBAS ŠIANDIENAI)). Taip, man trečioji atostogų savaitė. Ta, kuri pasyvi. Kažkaip dar tik trečia diena blakatinėjimo po namus, pasitampymo po Vilnių, daug miego ir nieko įpatinga neveikimo, o man jau atisbodo. Kad jau užsibrėžtų tikslų nepavest, turiu Vilniuj išbūt iki pirmadienio. Sutvarkyt reikaliukus (šian tų reikaliukų buvo geras pusvalandis, ale bent atsiminiau kaip reik elegantiškai, racionaliai, super mandagiai ir aiškiai kalbėt su žmonėm, šį kart aš - klientas, šokinėkit aplink mane, juk žadu jums pinigus mokėti… Nors lengva jiems, kai nemoku rėkt :D ale, moku pasakyt - man per brangu, ačiū, bet rasiu pigiau (kas šiais laikais netaupo?). Tai va. Bet ne apie tai aš šian norėjau parašyt. Kai taip beprotiškai už lango lyja (nors įtartinai šviesu),sėdėdama ant fotelio susikėliau kojas ant stalo, kūną dengia tik šilkinis šviesiai velniai žino kokios spalvos chalatėlis (pavydėkit dirbantieji!), o šalia garuoja arbatos puodelis. Taip atostogaujančiai susirangius aš šian noriu parašyt apie Draugus. Savo. Skeptiškai.

Vakar pabaigusi žiūrėt paskutinį nakties filmą per paskutinę jį rodžiusią LT programą išjungiau teliką ir susimąsčiau. Buvo aiški naktis, o mano mintys plaukė lyg pasiutusios. Vienu metu netgi galvojau, kad esu gana vieniša, bet po visų apmąstymų, padariau kitas išvadas. Bet viskas nuo pradžių.

Ar aš turiu draugų? Aišku, kad taip, bet visgi… Imkim porelę, su kuria dažnai bendraujam. Jis J, ji kur kas už jį jaunesnė R, turi mažametį, bet jau protaujantį vaiką (vaikas, nebūtinai berniukas). Susitikus po jų kelionės į kokią tai labai įpatingą Šalį, mes praktiškai visą vakarą praleidom toje Šalyje. Pradžioj man visai buvo įdomu klausytis jų nuotykių, tačiau kai mūsų atostogos LT buvo nustumtos į antraeilį (ką ten antraeilį, į paskutiniąeilį planą) aš pradėjau užsiimti analizėm. Ir kuo gi tos atostogos toje Šalyje buvo įpatingesnės už mūsiškes? Mes čia kiekvieną dieną veikėm vis kažką naujo, ne tik lankėm jūras, kopas, bet pralakstėm ir po Nacionalinius parkus, maudėmės giliausiuose ir visokuosiausiuose ežeruose/upėse. Miegojom po atviru dangum, deginom laužus, grybavom, plaukiojom, rengėm vakarėlius, aš netgi šieną kaip senais laikais su tėvuku vežiau! O ką jie toje šalyje? Prabuvo savaitę, o neužsičiaupdami pasakojo tik apie vienintelį dalyką ko nėra Lietuvoje - kalnus, kuriuose buvo max puse dienos. Kitą laiką praleido viešbučio baseinuose, jūroje nusimaudė tik pora kartų, nes blogas paplūdimys, lankė visokius prekybos centrus ir turgelius ir daug ir skaniai valgė viešbutyje. Draugai išklauso draugus… Ir šiaip, niekada to nesvarščiau iki pastarojo vakaro, bet dabar matau, kad ponas J labai jau mėgsta pasipuikuoti savo padėtimi. Nors nėra ten ką puikuotis… Galbūt jie gyvena prestiziškamesniame mikrorajone nei mes, bet visgi turi tokių pat dviejų kambarių nuomojamą butą, už kurį moka daugiau, o jame gyvena dažniausiai 4-iese…. Taip, jo mašina labai iščiustyta ir padaryta superine, bet juk mes, galbūt ir ne tokias superines, bet turim dvi… Taip, jis galbūt neretai į dieną uždirba 500lt., bet juk būna savaičių kai gauna tik tiek, kad išlaikyt šeimą… Ir aš jaučiu, kad mes susitinkam dažniau tada kai jiems gerai sekasi, nei tada kai jiems būna juodžiau. Jo R rami mergaitė, ji turi savo nuomonę, bet būdama jaunesne, dažnai yra jo nutildoma, daug maž “ką tu čia durnele supranti…”. Pabandytų taip mane kas nors nutildyti! Aš suprantu, kad ponas J augo labai skurdžiai ir dabar galbūt visam pasauliui nori parodyt ir įrodyt, kiek daug jis turi ar gali turėt, bet kam iš musės daryt dramblį? Su manuoju Princu jie abu labai gerai sueina, galbūt dėl to, kad dažnai vienas kitam daro įvairias darbų paslaugas ir vadinasi tikrais draugais. Tebūnie. / Gyvena sostinėje viena saulytė juodais plaukas, pavadinsim ją Juodaplauke. Va ten tai tikra draugė, susitikus su ja aš pati nesuprantu kur pralekia valandos ir kiek žodžių išskrenda iš lūpų. Superinė mergaitė, nors atrasta tik prieš gerus 5 metus. Viskas būtų tiesiog nenusakomai puiku, jei ne… susitinkam mes su ja baisulingai retai. Taip retai, kad kartais tik pora kartų į metus. Nemažai bendraujam visokiais elektroniniais, bet juk kai dirbi nėra ir tam laiko. Ir tai ne tas pats kas matyti žmogaus akis, klausyti jo balso intonacijos… Durnas jos darbo grafikas, durnas jos draugas - mėmė, kuris bijo naujų pažinčių (kiek kartų siūliau visiems susitikt, bet jau žinau ką ji pasakys “tu juk jį žinai, jis jausis blogai prie tavojo Princo…”). Ir visgi, galbūt mes su Juodaplauke taip gerai sueinam tik dėl to, kad nespėjam pamatyt viena kitos blogųjų pusių. Bet kokios tada iš mūsų draugės? / Yra dar viena saulytė, ir ne kartą maniau, kad tai ji, mano BEST FRIEND, su kuria galėsiu kai šaus į galvą lėkt į laukus, sėdėt kur ant kalvos ir gurkšnoti šampę. Daug planų, bet jokių veiksmų, o tas žodis “reik būtinai susitikt” ir lieka tik žodžiais. Gink dieve, man nereikia dažnų susitikimų (aš gi paukštis, kuris skraido vienas!) bet kartais tai tikrai nepamaišytų. Ir dar - ar draugai turi vienas kitą nuolat erzinti? / Gyvena sostinėj dar vienas mano draugas, vardu Širdukas, su kuriuo mus sieja kažkais nepaaiškinamo. Man patinka su juo bendrauti ir nelabai turi esmės nei kaip, nei kada, nei kas kiek laiko mes tai darom. Tik likimo ironija - kada man jo labiausiai reikia, jis šalia manęs negali būti. Ir ne dėl to, kad nenorėtų. / Kiti sostinės draugai - su savais minusais. Viena panička gal ir nieko, bet susitikimams visad kviečiasi pas save į sodybą, o ten… rytojaus dieną skauda galvą, nes josios vyras nesupranta atsisakymo pabaliavot.  Keletas porelių su mažamečiais vaikais, ten jau kitas pasaulis. Kolegų neminėsiu, nes jie ir lieka kolegomis, o kiti - jaunystės atgarsiai, kurie karts nuo karto Vilniuje sugalvoja pagerti arbatos, pastaroji arbatos gėrimo ceremonija vyko keistoje gėjų kompanijoje. Mano Vaikystės laikų draugas (būdamas 13-os man pirmąjai pasipasakojo apie savo polinkį ir vyrams), į susitikimą atsivedė savo draugą, su jais buvo dar vienas bendras jų pažįstamas. Keistai viskas vyko, nes būdama su vyrais jaučiausi lyg būdama su mergaitėmis, plepėjom apie madas, Paryžių, madingas šių metų spalvas. Ir kad ir kaip norėjau tarp jų visų įžvelgti vieną visumą, Vaikystės draugas ten nelabai paišėsi. Jis mano akyse išlikęs kitoks. Kažkas ten buvo ne taip, ir tiek. Kad jau užsiminiau apie vaikystės draugus… Tai labiau buvo Jaunystės draugai, nes mes savąją chebrytę subūrėm man kopiant į 13-tuosius metus, bendrai paėmus mus supė nuo 6 iki 15 žmonių. Šaunūs laikai buvo, kiek visko patirta, bet tai jau galbūt kita istorija… Pabaigus mokyklą daugumos keliai išsiskyrė ir, kad ir kaip stengėmės vieni nuo kitų neatitolt, laikas darė savo. Va, ten tai buvo tikrieji draugai. Be kurių negalėčiau įsivaizduoti to laiko gyvenimo. Galbūt subrendę mes savo draugams iškeliam kitokius prioritetus? / Dar liko draugai gimtinėje. Galvojau ir apie jų kiekvieną atskirai parašyt, bet tai užtruktų dar kelias valandas… Galbūt užteks, kad jie - savitai mieli, savitai reikalingi, savitai nuostabūs, bet… daugumą ten pridusinęs alkoholis. Reali teisybė, nėra čia ką gražint.

Liko - mano šeima. Jie yra tikrieji mano draugai, su kuriais niekad nepajaučiu diskomforto, su kuriais visad yra ką kalbėt, kur numint dviračiu, pažiūrėt filmą, vežti šieną, kepti šašlus ar daryti daug kitų nuostabių dalykų.

 

P.S.

Ir visgi nė velnio aš nesu vieniša, nes kiek čia dar daug visko nepaminėta. Galbūt tokios draugystės, kaip “Drauguose” ir būna tik serialuose…

Rodyk draugams

Ačiū, atostogaujasi gerai :)

PICT9806

 

Rodyk draugams

One by one…

Diena po dienos, sekundė po sekundės… Tik, tak, tik, tak… Tik 2 dienos ir panelė Well išlekia atostogaut. MĖNESIUI! Po tokio užuknisančio mėnesio su tiek daug reikalų, problemų, krūva darbo (kaip gali vienas žmogus nudirbt trijų žmonių darbą?!) ir viso kito šūduko, kuris jau dabar po truputį eina užmarštin (dar dvi dienos ir tada tikrai eis!), aš TIKRAI NUSIPELNIAU ATOSTOGŲ. Tikiuosi per visą rugpjūtį Vilnių matyt tik kokias keturias dienas! Iki rugsėjo manęs daugiau niekas čia neprisišauks. Kur tu mano jūra, mano gimtine, mano kalvos, miškai, palapinės, sodybos, baidarės, šokiai naktyje, iškylos su draugais, kelionės po vidurio Lietuvą ir dar daug kito gėrio? Ruoškitės, aš atvažiuoju! Siurbsiu į save savo atostogų kvapą, skaičiuosiu žvaigždes naktimis, svajosiu įsikandus smilgą… Tarsi paukščiuką iš narvo paleidus. Greičiau, greičiau tos dvi dienos praeina ir mano narvelio vartai bus atidaryti. O tada - laikykis pasauli.

Rodyk draugams

Noras žudyt

Nu ble, paimt AK-47 ir iššaudyt visus! Ištaškyt viską aplink taip, kad neliktų nieko, nieko kas galėtų bent panašus būt į sveiką daiktą! Bet taip iš širdies tratint, kol pasibaigtų apkaba ir stovėtum aptaškytas šilto kraujo, su jo skoniu ant pravertų lūpų. Dvėskit padlos už visas savo iškreiptas nuodėmes. Visi iš eilės! Šiandien aš nekenčiu pasaulio.

Rodyk draugams

←senesni